J.Zidekas – apie „per žemą“ T.Edney, psichologą bei kelią į Eurolygos finalo ketvertą

Jiri, smagu matyti Jus mūsų studijoje.
Smagu čia būti ir sugrįžti į Kauną.
Koks jausmas sugrįžti į Lietuvą? Po kiek metų vėl esate čia?
Manau, bus kokie 17-18 metų, kuomet pastarąjį sykį buvau Lietuvoje.
Į Kauną atvykau 1998-aisiais, tad galite paskaičiuoti.
Taigi iš viso prabėgo 19-ika metu nuo to momento, kada atvykau čia žaisti. Laikas bėga labai greitai.
Mane aplankė šilti jausmai, vaikščiojant Kaune, Laisvės alėja. Smagu matyti naująją „Žalgirio“ areną.
Be to, vakar turėjau galimybę apsilankyti Kauno sporto halėje. Mačiau senąsias vietas, kuriose kūrėme istoriją.
Ar susitikote su buvusiais komandos draugais Kauno „Žalgiryje“?
Atvykau tik vakar, todėl šiandien vakare susitiksime su Dariumi Maskoliūnu rungtynių metu.
Telefonu bendrauju su Dainiumi Adomaičiu, stengiamės palaikyti ryšį kiek tai įmanoma.
Laikas prabėgo ir dabar dirbate Eurolygos TV komentatoriumi. Kaip Jums patinka šis darbas?
Man tai labai patinka. Jaučiu pagerbtas, galėdamas ir toliau dirbti su aukščiausio lygio krepšiniu.
Smagu dirbti Eurolygos rungtynių metu.
Kitas dalykas, šiame sezone pirmą kartą keliaujame į rungtynių vietas ir nekomentuojame iš studijos, ką darydavome anksčiau būdami Barselonoje.
Tai žingsnis į priekį ir darbas rungtynių arenose pagyvina visą procesą ir suteikia daugiau įdomumo.
Kokia buvo pirmoji Jūsų reakcija, sužinojus, kad komentuosite rungtynes Kaune?
Buvau tikrai laimingas. Myliu Lietuvą, mano širdyje Lietuva visuomet užims ypatingą vietą.
Nors žaidžiau čia prieš daugelį metų, galiu pasakyti, kad tai buvo geriausi metai mano profesionalo karjeroje.
Aš to niekad nepamiršiu.
Smagu tai girdėti.
Pakalbėkime apie „Žalgirį“. Nuo ko prasidėjo Jūsų ir „Žalgirio“ istorija?
Kas paskambino po Jūsų sezonų NBA ir pakvietė rungtyniauti Kaune?
Tai įdomi istorija. NBA žaidžiau trejus metus
Gaila, bet per paskutiniuosius pusantro sezono NBA beveik negalėjau rungtyniauti.
1997-98 m. sezone, atstovaudamas Denverio „Nuggets“ klubui, praleidau beveik visą sezoną dėl traumos.
Tikėjausi, jog galėsiu žaisti NBA Vasaros lygoje bei likti NBA čempionate kitam sezonui, prasidėjo lokautas ir jau vasarą tapo aišku, kad jis užtruks ilgesniam laikui.
Situacija buvo panaši į NHL lokautą buvusį prieš tai. Komandų savininkai nebuvo nusiteikę nusileisti.
Pradėjau dairytis klubo Europoje. Žinote, buvau dar visai jaunas žaidėjas, 25-erių metų, ir buvau nežaidęs beveik pusantro sezono.
Negalėjau žaisti, tačiau nuolat stengiausi palaikyti sportinę formą. Man paskambino Šarūnas Marčiulionis.
Nemanau, kad jis tuomet turėjo kažkokias oficialias pareigas su Lietuvos nacionaline krepšinio komanda, bet jis buvo su rinktine Europos vyrų krepšinio čempionate.
Jis manęs paklausė ar mane domintų galimybė žaisti Kauno „Žalgiryje“. Jis siūlėsi rekomenduoti mane Kauno klubui.
Pažinojau Šarūną iš rungtyniavimo Denveryje. Ten kartu praleidome sezoną.
Žinoma, kad pasitikėjau Š.Marčiulionio žodžiais, bet to žinojau „Žalgirį“ iš sovietinių laikų, kuomet dar gyvenau Čekoslovakijoje.
Žinojau, kokios svarbios ir ypatingos būdavo Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA dvikovos.
Žinojau, kad tai buvo vienos geriausių komandų Rytų Europoje. Priėmiau „Žalgirio“ pasiūlymą, žinodamas, kad NBA sezonas neprasidės.
Kitas nutikęs dalykas buvo ne mažiau įdomus. Man regis, įžaidėjas vardu Tony White‘as pasirašė sutartį su „Žalgiriu“.
Tiesa, krepšininkui netikėtai atsirado šeimyninių problemų ir jis nusprendė nutraukti sutartį su Kauno ekipa.
Taip visai netikėtai komandai teko ieškoti naujo įžaidėjo.
Tuomet aš ar mano agentas pasiūlė Kauno ekipai mano buvusį kambarioką bei komandos draugą ketverius metus UCLA universitete Tyusą Edney.
Jie priėmė tokį pasiūlymą.
Tyusas turėjo galimybę žaisti Zagrebo „Cibona“ klube, tačiau „Cibona“ atstovai teigė, jog T.Edney yra per žemas rungtyniauti Eurolygos turnyre.
T.Endey šioje situacijoje juokėsi paskutinis.
Gerai pamenu, kad po laimėto Eurolygos titulo Miunchene važiavome autobusu ir mano agentas
Kuris atstovavo ir T.Edney, paskambino Zagrebo „Cibona“ komandos prezidentui ir paklausė
Ar ir dabar T.Edney yra per žemas žaisti Zagrebe.
Kokia istorija. Taigi ne tik gerai žaidėte „Žalgiryje“, bet ir prisidėjote prie to, kad T.Edney žaistų Kaune?
Taip tiesiog susiklostė įvykiai. Viską nulėmė atsitiktinumas – T.White‘as neatvyko į Kauną ir proga rungtyniauti čia atsirado T.Edney.
Šioje situacijoje viskas susiklostė gerai ir man – pažinojau Tyusą, buvome geri draugai, pažinojau jo šeimą – tėvus, senelius, brolį.
Dėl to ir man buvo žymiai lengviau prisijungti prie Kauno „Žalgirio“ klubo.
Ir jūs tapote dviem pirmaisiais krepšininkais, kurie laimėjo ir NCAA ir Eurolygos čempionatus?
Teisingai. Nežinau ar kas nors kitas yra pasiekęs tai. Manau, kad Sasha Kaunui nedaug trūko iki tokio pasiekimo.
Jis laimėjo NCAA čempionatą su Kanzaso universitetu ir buvo labai arti čempionų titulo su Maskvos CSKA.
Jis praėjusiais metais jau nežaidė CSKA klube finalo ketverte Berlyne. Taigi mano žiniomis tik mes su Tyus esame tokio rezultato savininkai.
Nebent Tony Delkas?
Nežinau ar jis tapo Eurolygos čempionu su „Panathinaikos“, kaip ten bebūtų esame vieni iš nedaugelio krepšininkų užfiksavę tokį pasiekimą.
Pakalbėkime apie Jūsų laikų Kauno „Žalgirio“ ekipą. Papasakokite, kokia buvo atmosfera tuometiniame „Žalgiryje“?
Prisiminus savo dešimt metų trukusią profesionalo karjerą, geriausia komandos atmosfera buvo būtent Kauno ekipoje.
Visi priėmė savo vaidmenį komandoje ir niekas nesiskundė. Manau, visi mėgo vienas kitą, buvome darnus žaidėjų kolektyvas.
Suburti panašią komandą būtų sunkiai įmanoma. Tuomet Kaune žaidė septyni Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjai.
Tai buvo rinktinės branduolys, turintis daug tarptautinio krepšinio patirties.
Man ir Tyusui tai buvo pirmasis profesionalų sezonas Europoje. Anthony Bowie anksčiau buvo žaidęs Italijoje, todėl jis žinojo, koks yra europietiškas krepšinis.
Pamenu, jog sezono pradžioje namuose įveikėme Varezės komandą, tuomet išvykos rungtynėse Jonas Kazlauskas
Pamenu kalbėjo, jog jeigu norime pateikti į kitą Eurolygos etapą, turime laimėti ir išvykose bei turime pasinaudoti galimybe Vitorijoje.
Laimėjome Vitorijoje. Laimėjome Manresoje. Laimėjo ir Orteze. Pradėjome laimėti išvykose.
Žinoma, didelis ačiū mūsų sirgaliams, kurie sukurdavo puikią atmosferą Kauno sporto halėje.
Manau, visoms ekipoms būdavo sunku įveikti mus Kaune. Taigi grupėje užėmėme pirmąją vietą. Patekome į kitą etapą.
Vienu metu atsirado šiokios tokios sumaišties – NBA lokautas tęsėsi, o jis buvo panaikintas sausio 7 ir 8 dieną,
Ir legendinis ne tik Europos, bet ir viso pasaulio krepšininkas Arvydas Sabonis pasirašė sutartį su „Žalgiriu“.
A.Sabonis galvojo, kad lokautas lengvai neišsispręs, bet lokautas baigėsi kitą ar kelios dienos po sutarties pasirašymo.
Taigi jis mūsų komandoje nežaidė.
O mes gerai pasirodėme antrajame etape. Tiesa, etapo pabaigoje atsitrenkėme į tikrą „sieną“ – namuose pralaimėjome Zagrebo „Cibonai“.
Žinojau, kad dėl kažkokios priežasties nedemonstravome gero krepšinio. Nežinau, kas buvo nutikę.
Tiesiog mums nepavyko „įjungti“ gero žaidimo.
ai buvo tikras pavojaus signalas, skambėjęs Jono Kazlausko galvoje.
Komandos prezidentas Šabtajus Kalmanovičius netgi atsivežė psichologą iš Izraelio. Jis dirbo su mumis.
Žinau, kad komanda kažkodėl tiesiog netikėjo savimi. Nežaidėme gerai. Pirmosios atkrintamųjų varžybų rungtynės buvo prieš Stambulo „Ulker“ komandą.
Susitikimą pradėjome taip pat blogai, kaip ir užbaigėme su „Cibona“ – atsilikome dešimt ar daugiau taškų pirmoje rungtynių dalyje.
Tose rungtynėse užfiksavau sezono pasirodymą – pelniau daugiau nei 20 taškų ir padėjau komandai perimti iniciatyvą.
Po to viskas pradėjo klotis kaip iš pypkės. Nuvykome į Stambulą.
Tuomet žaidėme antradieniais ir ketvirtadieniais.
Stambulo ekipa surengė net penkių valandų treniruotę, o mes surengėme nedidelę treniruotę paplūdimyje su legendiniu fizinio rengimo treneriu Aleksandru Kosausku.
Tiesiog pabėgiojome, pakilojome svorius, atlikome tempimo pratimus.
Tai buvo Jono Kazlausko ir viso trenerių štabo stiprybė – jie tikėjo komanda. Jie mums suteikė laisvę aikštelėje.
Jonas Kazlauskas turėjo tikrą dešinę ranką aikštelėje – Tyusą Edney, todėl treneris galėjo duoti nurodymas krepšininkui, kuris suprato, ko buvo iš jo norima.
Be to, mes niekada nepersitreniruodavome.
Jis neleisdavo stresui paveikti mūsų komandos neigiamai jau atkrintamosioms varžyboms prasidėjus.
Taigi susitvarkėme su „Ulker“ ir mūsų laukė „Efes Pilsen“ komandos barjeras.
Pamenu, kalbėjau su T.Edney ir A.Bowie, kurie teigė, jog jeigu įveiksime „Efes Pilsen“, turime puikius šansus laimėti visą Eurolygos turnyrą.
Tuomet ši komanda buvo labai stipri. Turkai savo sudėtyje turėjo Petarą Naumovski, Predragą Drobnjaką ir kitus gerus žaidėjus.
Tai buvo labai stiprus varžovas.
Iki šios dienos nesu buvęs triukšmingesnėje vietoje nei Kauno sporto halėje per pirmąsias ketvirtfinalio rungtynes su „Efes Pilsen“ ekipa.
Atmosfera buvo kurtinanti.
Negalėjai nieko girdėti, ką žmogus, buvęs per tavęs per pusmetrį ar 20 centimetrų, bandė tau pasakyti.
Tiesiog šaukėme vienas kitam. Gynyboje negalėjome tinkamai komunikuoti su komandos draugais.
Minutės pertraukėlių metu Jonas Kazlauskas rėkė iš visų plaučių, bet niekas negalėjo nieko išgirsti. Tai buvo beprotiška.
Ta atmosfera buvo neįtikėtina. Neparodėme savo geriausio žaidimo, tačiau kažkokiu būdu sugebėjome laimėti vienu tašku.
Vėliau nutiko lygiai toks pats dalykas – turkai grįžo namo, treniravosi penkias valandas, o mes nuskridome į su užsakomuoju reisu į Turkiją kitą dieną.
Gerai išsimiegoję.
Bėgiojome paplūdimyje, šiek tiek prasitampėme ir nebandėme persistengti.
Kitą dieną varžovus išvykoje įveikėme gal penkiolikos-aštuoniolikos taškų skirtumu. Jie bandė visoje aikštelėje spausti Tyusą Edney.
To negali daryti prieš T.Edney, jis tiesiog per greitas tam. Jis įveikdavo varžovų spaudimą bei maitino kamuoliais Eurelijų Žukauską
Kuris tose rungtynėse atliko kokius aštuonis dėjimus.
Taip mes patekome į Eurolygos finalo ketvertą ir visa kita jau žinoma istorija.
Žinoma, visa kita jau istorija. Pakalbėkime apie tai, kas nutiko po finalo ketverto.
Žinau, kad buvo organizuojamas didelis vakarėlis. Teko girdėti, kad jis buvo ir Kaune, ir Vilniuje. Kaip ten buvo iš tikrųjų?
Šventėme Miunchene, nors visi buvo pavargę. Nemiegojome iki paryčių ir iškart keliavome į oro uostą. Skridome į Karmėlavos oro uostą.
Lipant iš lėktuvo mačiau didžiulę sirgalių minią, Lietuvos trispalves, netgi pamenu plakatą, kuris skelbė „Edney yra Dievas“.
Tai liko mano atmintyje.
Taip pat buvo grupė, kuri sukūrė dainą Eurolygoje. Pamiršau jos pavadinimą. Buvimas ten buvo ypatingas.
Po laimėto titulo su UCLA universitetu grįžimas į Los Andželą taip buvo nepakartojamas, tačiau patirtis Kaune buvo kiek kitokia.
Galėjai nuspėti, jog sirgaliai oro uoste laukė mūsų ne vieną valandą.
Mes tai vertinome, nors, žinoma, buvome tiesiog pervargę. Nebuvo vieno vakarėlio, šventėme tiesiog ilgą laiką.
Ačiū, Jiri. Ačiū, kad apsilankėte mūsų studijoje.

J.Zidekas – apie „per žemą“ T.Edney, psichologą bei kelią į Eurolygos finalo ketvertą

Latest Posts